Juosta, kuri paklūsta

Kartais įkvėpimas ateina labai tyliai.
Be įspėjimo. Be garsių minčių.
Tiesiog kažkuriuo momentu supranti – štai jis.

Mačiau šias juostas – ir pajutau atgarsį.
Ne akimis. Kur nors giliau.

Tai buvo judėjimo pojūtis.
Gyvos linijos. Linijos, kurią galima tęsti.

Lanksti juosta ant vielos pasirodė nuostabi.
Ji nediktuoja formos – ji klauso.
Ji tęsia gestą.
Tęsia nuotaiką.
Tęsia tave.

Norėjau ją padaryti savo.
Atsargiai pakeičiau konstrukciją.
Kur nors sustiprinau, kur nors supaprastinau.
Pridėjau charakterį.
Pridėjau lengvumą.
Pridėjau laisvę.

Kiekviena išeina šiek tiek kitokia

• Kartais ilgesnė, kartais trumpesnė
• Kartais iš tankesnio medžiagos, kartais beveik nesveriama
• Kartais su detalėmis, kurios sugautų šviesą
• Kartais – visiškai paprasta ir tyli

Man patinka, kad su ja galima žaisti.
Be taisyklių. Be teisingo ir neteisingo.

Šiandien tu ją sukamai švelniai – ir atsiranda švelnumas.
Rytoj darai šiek tiek aukščiau – ir jau jauti drąsą.
O kartais tiesiog paleidi ją per plaukus – ir atsiranda lengvumas.

Ir kiekvieną kartą gaunasi šiek tiek kitokia istorija.

Atvirai kalbant, niekada nemaniau,
kad kūrsiu tokias dalykas.

Bet kai matau, kaip moteris žiūri į save veidrodyje –
ir jos žvilgsnyje atsiranda kažkas naujo…
daugiau švelnumo,
daugiau laisvės,
daugiau savęs tikrųjų…

suprantu, kad tai ne tik juosta.

Tai mažas įrankis, kuris padeda jaustis kitaip.

Ir man labai džiaugiasi būti šio momento dalimi.