Kodėl kai kurie daiktai metų metus laukia savo žmogaus

Savo veiklos metu pastebėjau vieną stulbinantį dėsningumą.

Kartais sukuriu naują galvos apdangalą, įsitraukiu į jo kūrimo procesą, vežu jį į parodas, muges ir kūrybinius susitikimus.
Jį pasimatuoja dešimtys moterų. Viena šypsosi, kita sako: „Kaip gražu!“, dar kita su susidomėjimu apžiūrinėja detales.
Bet niekas jo neparsineša namo.

Praeina mėnuo. Kartais metai. O būna ir keli metai.

Ir vieną dieną pasirodo moteris. Ji pasimatuoja būtent šią skrybėlę — ir viskas stoja į savo vietas.

Tą akimirką suprantu: visą tą laiką skrybėlė laukė būtent jos.

Iš šalies gali pasirodyti, kad tai tiesiog sėkmingas pirkinys.
Tačiau aš matau visai ką kita. Pasikeičia žvilgsnis, laikysena, šypsena. Atsiranda kažkoks vidinis pasitikėjimas. Tarsi žmogus pagaliau sau leistų būti savimi.

Man kartais užduoda klausimą:

— Kaip jūs atspėjate, kam tiks viena ar kita skrybėlė?

Ir kiekvieną kartą aš nusišypsau.

Aš neatspėju.

Aš nekuriu skrybėlės konkrečiam žmogui.
Aš ją kuriu taip, kaip ją jaučiu.

O tada ateina jos šeimininkė.

Po tokių istorijų vis mažiau tikiu atsitiktinumais.

Kiekviena skrybėlė, kiekvienas įvaizdis tarsi kantriai laukia savo žmogaus.
O mano užduotis — padėti šiam susitikimui įvykti.

Ir kiekvieną kartą mane vis iš naujo stebina, kaip tiksliai jie randa vienas kitą.

Ko gero, būtent todėl man taip patinka tai, ką darau. Tai vėl ir vėl primena man, kad gyvenime yra daug daugiau stebuklingų sutapimų, nei esame įpratę pastebėti.