Mėgstamiausia mano darbo akimirka

Per daugelį metų supratau vieną paprastą dalyką.

Labai dažnai moteris prieina prie veidrodžio jau su paruoštu sprendimu.

„Man netinka skrybėlės.“
„Man netinka veidas.“
„Aš jau nebe tokio amžiaus.“
„Man taip negalima.“

Ir žinote, kas įdomu?

Beveik niekada problema nėra skrybėlė.

Dažniausiai žmogus tiesiog kadaise patikėjo svetimais žodžiais.

Kartais pakanka vienos nesėkmingos pasimatavimo, vienos atsitiktinės pastabos ar vienos neapdairiai mestos frazės, kad visam laikui atsisakytum to, kas galėjo suteikti džiaugsmo.

Todėl aš moteriai niekada nesakau:

„Jums tai netinka“.

Aš tiesiog siūlau pasimatuoti dar kažką.

Kitą formą.
Kitą spalvą.
Kitą nuotaiką.

Nes mano užduotis yra ne parinkti tobulą skrybėlę.

Mano užduotis yra padėti žmogui pamatyti save naujai.

Ir kartais pakanka vieno sėkmingo pasimatavimo, kad moteris staiga tiesiau laikytų pečius, nusišypsotų savo atspindžiui ir pažvelgtų į save visiškai kitomis akimis.

Šią akimirką aš myliu labiausiai.

Ne pirkimo akimirką.

Ne akimirką, kai sako: „Kokia graži skrybėlė“.

O tą akimirką, kai moteris staiga supranta:

„Man patinka tai, ką matau veidrodyje“.

Turbūt būtent dėl tokių akimirkų aš vis iš naujo kuriu naujus įvaizdžius.